Statistai

Kai buvau paauglys, važiuodamas troleibusu įsivaizduodavau, kad kiti keleiviai yra tik statistai didžiajame gyvenimo teatre, kuriame pagrindinis vaidmuo yra mano. Galvojau, kad viskas sukasi aplink mane ir galiausiai siužetas pasieks tą apogėjų, kuriame manęs lauks šlovė, išskirtinunas ir kitas happyendas. Neturėjau priežasčių taip galvoti, bet maniau, kad aš – tas išskirtinis, ne toks, kaip visi. Turbūt jaunystėje taip galvoja daugelis.

Šiandien gyvenimas kaip niekad skaudžiai parodo, kad aš, ko gero, toks pats eilinis statistas kažkieno kito gyvenime. Buvę antraplaniai veikėjai, turėję būti tik mano neeilinio gyvenimo fonu, šiandien gyvena geriau, prasmingiau, įdomiau už mane. Jų gyvenimai reikšmingesni, o jų ateitis daugiau žadanti, kai lyginu ją su sava.

Gyvenimas išmoko, kad nesi niekuo išskirtinis, netgi jei esi tvirtai įsitikinęs, kad visas pasaulis sukasi aplink tave. Labiausiai geliančiu ir ego žeidžiančiu būdu tau yra parodoma, kad išties tu – ne tik niekuo neišskirtinis, bet – dar blogiau – tik antraeilis vaidmuo kituose, ryškesniuose gyvenimo teatruose.